| 2011 m. balandþio 2 d. Klaipëdos universiteto Menø fakultete vyko metinë Šeimos centrø konferencija „Laimë ðeimoje: dovana ar uþduotis“. Konferencijà organizavo Lietuvos ðeimos centras kartu su Telðiø vyskupijos ðeimos centru bei Klaipëdos dekanato ðeimos centru. Renginio globëjas – Lietuvos Vyskupø Konferencija.
Aðtuntà kartà surengta ir jau visas Lietuvos vyskupijas apkeliavusi konferencija pirmà kartà vyko uostamiestyje. Spaudos konferencijos metu Lietuvos ðeimos centro direktorë Dalia Lukënienë sakë, jog renginio tema pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuviø kalbos þodyne þodis „laimë“ turi daug reikðmiø – tai ir gyvenimo dþiaugsmo bûvis, ir pasisekimas, ir laimikis, likimo palankumas. Šiame renginyje kviesime svarstyti, ar laimë priklauso nuo sëkmës, ar tam, kad ji ateitø, mums reikia gerokai padirbëti.“ D. Lukënienës teigimu, lyginant su ankstesnëmis konferencijomis, kuomet jos buvo skirtos ðeimos centrø darbuotojams ir savanoriams, ði iðsiskiria tuo, kad pirmà kartà yra atvira visai visuomenei.
Pradëdamas konferencijà, jos dalyvius pasveikino ir vaisingo darbo linkëjo Telðiø vyskupas Jonas Boruta SJ. „Laimë – tai ir meilë, ir sutarimas, ir dëmesys. Linkiu, kad tikros laimës paieðkoms ir èia, þemëje, ir amþinybëje jums pasitarnautø ði konferencija“, – sakë J. Boruta.
Tardamas sveikinimo þodá Lietuvos Vyskupø Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevièius dþiaugësi tinkamai parinkta konferencijos tema bei dalijosi savo patirtimi: „Nors mano tëvai prieð santuokà nelankë jokiø kursø, ðeima visiems jos nariams buvo dovana. Ir dabar mano atmintyje nëra likæ në vieno negatyvaus prisiminimo.“ Ganytojo manymu, laimæ ðeimoje reikia iðsikovoti savo pastangomis. Šiandieninë kultûra daþnai ugdo egoistus, kurie laimæ supranta tik ávairiø dirgikliø fone. Nereikia pamirðti, kad meilë – tai savæs davimas, aukojimasis, nes kitaip atsidursime aklavietëje. Jei tikros laimës neiðmokstama anksèiau, jos reikia mokytis savoje ðeimoje.
Dalyvius sveikino ir malonios vieðnagës Klaipëdoje linkëjo miesto meras Rimantas Taraðkevièius. 41 metus santuokoje gyvenantis vyras sakë, jog laimingas gyvenimas ðeimoje nëra savaime suprantamas dalykas. Tai atpildas uþ pastangas, uþ supratimà ir nesavanaudiðkumà. Taip pat tai uþduotis ir iðbandymas. Šis sudëtingas laikmetis mus iðbando ávairiais iððûkiais, todël svarbu, kad saugotume ir brangintume savo didþiausià paramà ir vertybæ – ðeimà. „Tikra laimë yra turëti bendraþygá, su kuriuo þvelgtum viena kryptimi“, – baigdamas kalbà sakë Klaipëdos meras.
Dël ligos konferencijoje negalëjusio dalyvauti Šeimos reikalø tarybos pirmininko, Vilniaus arkivyskupo metropolito Kardinolo J.A. Baèkio praneðimà apie gailestingumà ðeimoje perdavë Vilniaus vyskupas augziliaras Arûnas Poniðkaitis. „Dþiaugiuosi, kad surandate laiko ir jëgø drauge ieðkoti bûdø, kaip padëti vieni kitiems eiti prie meilës ðaltinio, kuriame Dievas dovanoja save, kad mes gyventume jame. Santuokos sakramento metu vyras ir moteris, prisiekdami vienas kitam, drauge priima Kristø kaip savo meilës ðaltiná. Tik tokia ðeima yra tvari ir pajëgi iðtesëti, kuri neaplenkia ðio meilës ðaltinio, bet nuolatos ið jo semiasi jëgø drauge gyventi. Tai nelengvas uþdavinys ir iððûkis. Kasdienë malda ðeimoje palaiko meilæ, kuri nebûtinai turi bûti ðvelnus jausmas, bet greièiau yra nuolatinë kova su savuoju egoizmu, troðkimu dominuoti ir patenkinti savo poreikius. Tai iðankstinis savæs dovanojimas – gyvenimas atleidimu, supratimu, pasitikëjimu ir gailestingumu. Reikia daug laiko ir kantrybës, kad sutuoktiniai paþintø vienas kità, prisitaikytø, iðmoktø nusileisti, o gal kartais atvirkðèiai – sugebëtø iðsaugoti tai, kas palaiko ðeimos gyvybæ ir neleidþia jai subyrëti“, – kardinolo þodá perdavë vysk. A. Poniðkaitis.
Toliau konferencijoje savo gyvenimo patirtá liudijo 12 metø santuokoje gyvenantys klaipëdieèiai Emilija ir Mindaugas Raduðiai. Šeima, auginanti keturis vaikus, ið kuriø jauniausiam nëra net mënesio, kalbëjo apie atleidimà ir gailestingumà ðeimoje. Pasakodami apie savo draugystës pradþià, E.ir M. Raduðiai atviravo, kad didelæ átakà judviejø santuokos ásivaizdavimui darë iðankstiniai lûkesèiai. Jaunai porai didelis iððûkis buvo judviejø skirtingumas – Emilija jau tuomet buvo aktyvi katalikë, kuriai tikëjimas buvo reikðminga gyvenimo dalis, o Mindaugas – prieðingai – buvo netikintis. Po civilinës santuokos sudarymo, pirmø mënesiø euforijos ir dþiaugsmo prasidëjo nesutarimai. Emilija, pajutusi, kaip jai trûksta dalyvavimo baþnytinëje veikloje, tikëjosi, kad ir Mindaugas panorës tapti krikðèioniu. Moteris pastebëjo, kad ið vyro pradëjo reikalauti to, kam jis dar nebuvo pasirengæs. Taip tarp sutuoktiniø atsirado nesantaika ir prieðiðkumas, susiskaldymas. Po romantiðkos draugystës porai buvo nelengva iðgyventi ðá sunkø periodà, ir Emilija pradëjo ieðkoti iðeities. „Man labai padëjo pokalbis su t. Stanislovu, kuomet jis pasakë, jog pagaliu á baþnyèià þmogaus nenuvarysi. Dvasininkas patarë nustoti vyrà „atvertinëti“ ir pasistengti priimti já toká, koks jis yra. Protu að tai suvokiau, bet po pokalbio ta þinia nusileido á ðirdá. Pradëjau tuo gyventi, þinoma, sunkiai sekësi, bet mano pasikeitimas vyro atþvilgiu ávyko. Greièiausiai tai ir paskatino Mindaugo atsivertimà,“ – liudijo Emilija. Mindaugas taip pat dalijosi jausmais ir iðgyvenimais, sakë, jog buvo sunku gyventi, kai lûkesèiai pradëjo neatitikti tikrovës. Po þmonos pasikeitimo ávyko lûþis ir jo paties gyvenime: „Atsirado laisvë, pats galëjau apsispræsti dël savo tikëjimo ar netikëjimo, nebesijauèiau „spaudþiamas“ ir tai paskatino atsakyti þmonai geranoriðkumu. Pradëjau lydëti þmonà á renginius, Miðias, atsargiai ir atokiai stebëdamas, kas vyksta. Dievo þodis pradëjo pasiekti mano ðirdá. Ilgas ir sudëtingas ëjimas Dievo link iðsipildë Krikðtu bei ásijungimu á katalikø bendruomenæ.“
Bûdamas psichologas, M. Raduðis aiðkino, kaip á santuoka atsineðami transcendentiniai lûkesèiai veikia poros gyvenimà: þmogus tikisi ið sutuoktinio, kad ðis padarys já laimingà, suteiks vien tik teigiamus iðgyvenimus, bus amþinoje vienybëje ir visuomet, net be pastangø, idealiu vyru ar þmona. Prelegentas citavo amerikieèiø vyskupà Fultonà J. Sheenà, kuris savo knygoje „Santuokai reikia trijø („Three to get married“) dësto, jog sutuoktiniai vienas kitame linkæ matyti iðgelbëtojà ir amþinosios meilës ðaltiná, nors tai tik iliuzija. Kad dël to kylanèios átampos nesuþlugdytø santuokos, sutuoktiniai turi iðmokti atleisti vienas kitam uþ netobulumà, ribotumà, negebëjimà atliepti kito þmogaus giliausius troðkimus. O mylëti ir atleisti mums padeda Dievas, tuo paèiu tapdamas atsakymu á mûsø egzistencinius klausimus. E. ir M. Raduðiai liudijo, kad priimti vienas kità mokosi kasdien. Pora savo patirtimi dalijasi ir su suþadëtiniais – Klaipëdos dekanato Šeimos centre suþadëtiniø rengimø programoje jie skaito paskaità apie krikðèioniðkà poþiûrá á lytiðkumà.
Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algis Petronis kalbëjo tema „Laimë ðeimoje: dovana ar kasdienës pastangos?“ Prelegentas savo praneðime svarstë klausimus: kas sukuria laimæ ðeimoje, ið ko ji kyla, ar tai Dievo dovana, o gal iðtrauktas laimingas bilietas gyvenimo loterijoje? Pasak A. Petronio, vieno aiðkaus atsakymo nëra. Santuokos tikrovëje, dalykus, kurie prieðtarauja ir yra tarsi nesuderinami gyvenime, turime sujungti á vienà prasmingà santyká, kuriame nuolat patiriame prieðprieðas tarp artimumo ir distancijos. Pavyzdþiui, buvimas vienu kûnu ir tuo paèiu buvimas dviem asmenimis arba meilë ir pyktis tam paèiam þmogui. Gebëjimas sujungti tas prieðtaras reikalauja brandumo, nors tai yra ir iððûkis, kurio mokomasi visà gyvenimà. Kas gali bûti tas termometras, kuriuo mes matuojame laimæ? Daþnai galvojama, kad tai priklauso nuo ðeimos stabilumo, pasitenkinimo santykiais, konfliktø nebuvimo, atsakomybës prisiëmimo uþ kito gerovæ, pasitikëjimo, kad kitas manimi rûpinasi ir jam patinka tai daryti. Nors visi ðie dalykai yra svarbûs kokybiðkø santykiø elementai ir dauguma ið jø susijæ su pastangomis, laimë nepriklauso vien nuo jø. „Mes neesam visagaliai, todël ðiame kontekste labai svarbus yra nuolankumas. Reikðminga savæs paklausti, ar að gebu priimti kito þmogaus pastangas? Laimë santykiuose yra ir Dievo dovana. Psichologai nustatë, kad yra koreliacija tarp autentiðko maldos gyvenimo ir gebëjimo patirti bendruomeniðkus santykius su kitais. Gilaus ir tikro þmogiðko ryðio patirtis su kitu asmeniu ir akistata su Dievu kaþkokiu paslaptingu bûdu yra tarpusavyje susijæ – tai yra dovana, kurià Dievas mums dovanoja,“ – pabaigdamas praneðimà dëstë psichologas A. Petronis.
Vaikø psichoterapeutë dr. Rasa Bieliauskaitë savo praneðime „Kad vaikai ðeimoje bûtø laimingi...“ aptarë tëvø ir vaikø santykiø svarbà. Prelegentë teigë, jog visais amþiaus tarpsniais svarbiausia vaikui yra asmeninis, individualus santykis su suaugusiu þmogumi. Aptardama tëvø vaidmená vaikø auklëjime R. Bieliauskaitë atskyrë motinos ir tëvo svarbà. „Reikðminga, kad motina auganèiam vaikui duotø besàlygiðkà meilæ, ðvelnumà, þavëjimàsi ir dþiaugsmà vaiku, tikëjimà juo. O tëtis, be ðiø dalykø, turëtø vaikui rodyti pavyzdá ir „praminti takus“, skatinti já tyrinëti, rizikuoti, nugalëti. Vaikui be galo svarbu visuomet jaustis mylimam savo abiejø tëvø,“ – sakë psichoterapeutë. Ávairûs moksliniai tyrimai rodo, jog tos situacijos, kuriose þmogus skatinamas dëti indëlá, þmogø labai praturtina ir padeda jam jaustis reikðmingesniam, laimingesniam. Taigi nepaprastai svarbu savo vaikams ðeimoje suteikti galimybæ iðsakyti savo nuomonæ. Iðklausydami ir ávertindami vaikø pastangas tëvai leidþia jiems pajusti, kad jie reikðmingi, o tai daro teigiamà átakà besiformuojanèiai vaiko savivertei. Auklëjant vaikus, tëvams svarbu nepamirðti, jog vaikai visada bando pasielgti gerai, nors jiems tai ne visuomet pavyksta. Be to, daþniausiai vaikai perima ne tai, kas sakoma, bet tai, kas daroma. Ir vertybes jie labiau perima tas, kurios susijusios su teigiamomis emocijomis. Baigdama praneðimà R. Bieliauskaitë pabrëþë, jog vaikai laimingi yra tada, kai ðalia jø yra laimingi tëvai. Taigi, tëvams reiktø skirti ypatingà dëmesá tarpusavio santykiams, kuriø kûrimui gali pasitarnauti ávairios programos, stovyklos, ágûdþiø mokymai.
Soc. m. dr. Nijolë Liobikienë kalbëjo tema „Ið kur gi ta laimë?“ Savo praneðime remdamasi atliktu tyrimu su studentais ji atskleidë, jog pats bûvis ðeimoje ir tarpusavio santykiø kûrimas joje jau yra laimë. „Laimë reiðkia bûti, ne turëti. Jei mes galvosime, kad laimæ galima rasti iðorëje, mes jos tikriausiai niekuomet nerasime, nes laimë jau yra mûsø viduje. Þinodami, kad meilë yra ne iðorëje, bet mumyse, mes turime bræsti jai. Juk brandus þmogus kurdamas ðeimà, dalydamasis meile ir kurdamas bendrystæ joje bei tokiame santykyje augindamas vaikus, jau perduoda ir laimæ,“ – dëstë N. Liobikienë. Prelegentë pastebëjo, jog ðiandien nebemadinga bûti laimingam, bet yra áprasta dejuoti. Ádomu tai, jog didelë visuomenës dalis nesugeba brandþiai ir atsakingai mylëti, nors þiniasklaidoje meilë yra pagrindinë tema. Vertinga suprasti, jog, norëdami bûti laimingi, mes turime iðmokti pastebëti laimæ kiekviename gyvenimo þingsnyje. Pasak prelegentës, dalijimasis yra vienas svarbiausiø dalykø, kà mes, krikðèionys, turëtume daryti. Baigdama praneðimà N. Liobikienë palinkëjo nebijoti rodyti savo laimës: „laimingas þmogus yra tada, kai sugeba mylëti, o mylintis þmogus sugeba dalytis ir duoti. Ið tiesø laimingi esame tuomet, kai turime viltá ir ja dalijamës su kitais“.
Pasibaigus praneðimams konferencijos dalyviai galëjo pateikti klausimus prelegentams bei ganytojams. Visiems didelá áspûdá padarë tai, kad þmonës net po daugelio metø kankinanèiø abejoniø gavo labai aiðkius ir viltingus atsakymus á jiems aktualius klausimus.
Antroje dalyje veikë penkios darbo grupës, kuriose konferencijos dalyviai galëjo dalyvauti pasirinktinai.
Konferencijà vainikavo Eucharistijos ðventimas Marijos Taikos Karalienës baþnyèioje. Miðiø koncelebracijai vadovavo kariuomenës ordinaras vyskupas Gintaras Gruðas, drauge celebravo Telðiø vyskupas Jonas Boruta SJ ir Vilniaus vyskupas augziliaras Arûnas Poniðkaitis, kuris pasakë homilijà.
Konferencijoje dalyvavo 333 þmonës, ið jø net 71 vaikas. Kol tëvai klausësi praneðimø, jaunoji karta þiûrëjo spektaklá „Voro vestuvës“, kurá vaidino M. Maþvydo pagrindinës mokyklos 3 kl. mokiniai, parengti mokytojø Daivos Blagnytës ir Rûtos Vaitkutës. Po spektaklio vaikuèius uþëmë skautai.
Konferencijà rëmë Vokietijos katalikø akcija Rytø ðalims remti Renovabis.
Aistë Ruzgienë Lietuvos ðeimos centras |